vištšūdis

vìštšūdis sm. (1) KI659, J, NdŽ; B728 žr. vištašūdis 1: Macnu šarmu su vištšūdžiais trinkti galvą, tas nuėda visus [piktšašius] Sln. Vištšūdžių vanus taiso nuo drugio Sln. Jeigu nori, kad uostai augtų, reik už lūpos užkišti vìštšūdį, iš viršaus patepti medu: medus trauka, vìštšūdis stuma (juok.) Vkš. ^ Paveizėjo į muni žandaras kaip su vištšūdžiais (piktomis akimis) Šts. I veiza kaip Morkė į vìštšūdį (nesuprantančiu žvilgsniu) End. Tu pirkai kepurę pusę baltą, pusę juodą – kaip vìštšūdis Skr. Ta muno merga vìštšūdžius nu trobos suverpė (juok. perdėtai darbšti) End. | sing.: Vìštšūdžio atnešiau ant panavijos Lkv.

◊ (kam) vìštšūdžių trū́ksta apie ne visai protingą žmogų: Vìštšūdžių trū́ksta anam cielo kiocio End.